Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio minėjimo pamokslas
Prieš dvidešimt penkerius metus ant Nepriklausomybės slenksčio stovėjo visa Lietuva. (tikiuosi, kad stovėjo daugelis ir čia esančių). Taip, visada būta išsigandusių, abejojančių, nepasiryžtančių, tačiau permainų viltis kiekvieną kvietė – eikime. Tuomet dažnas, jau garbaus amžiaus sulaukęs, prisiminęs mamos ar močiutės kadaise mokytus poterius, pirmąjį Tėve mūsų po ilgo laiko kalbėjo už Tėvynę Lietuvą.
Nepriklausomybės kelias, brendęs kiekviename iš mūsų nuo baimingos svajonės iki sąmoningo suvokimo, kad būtina peržengti vidinį baimės slenkstį, nebuvo visiems vienodai lygus: vieni greitai lėkė nuolat besikeičiančių įvykiu viduriu, kiti baimingo atsargumo viduriu, treti – pilkuose pakraščiuose. Buvo rįžto, baimės ar abejonių akimirkų, bet noras ir pastangos buvo… Tik stokojant pilietinio žvilgsnio gali atrodyti, kad Konstitucija, valstybės tarnyba, kariuomenė, savi pinigai ir iš esmės pertvarkyta ekonomika, šalies pripažinimas bei narystė tarptautinėse organizacijose atsirado savaime. Čia įdėta be galo daug valstybininkų išminties, pastangų, geros valios. Tačiau dėmesys ir rūpestis seikėtas nevienodai – jo daugiau atiteko struktūroms, o mažiau žmogui, klaidų užmarščiai, o ne doram atsiteisimui, mūrams statyti, o ne vertybėms puoselėti… 1990-ųjų kovo 11-sios naujieną (per TV) išgirdome vėlų sekmadienio vakarą; iš 3,5 mln. Lietuvos žmonių šią žinią priėmė ne visi džiugiai. Vieniems visa atrodė kaip sapnas, iš kurios žadino pats Viešpats, kitiems tai buvo nepamatuotas žingsnis ar istorinė klaida, bet abejingų turbūt nebuvo arba jų buvo mažai…Per tuos 25-rius metus būta visko, kaip gyvenime, kaip kiekvienoje šeimoje, kaip ir kiekvienuose namuose…šiandien švenčiame mažesniame būrelyje. Atsiradus kitokioms galimybėms, plačiai atvėrus svajonių duris, ieškantiems gardaus valgio šaukšto, sotesnio duonos kąsnio, jomis pasinaudojo nemaža dalis mūsų piliečių… Deja, kiti per tuos 25-rius metus patys pasitraukė iš šio pasaulio, nes pasigedo užuojautos ir perspektyvos? Kiek buvo nužudyta nuo vadinamosios mirties kultūros siautėjimo? Kiek tėvų nusprendė auginti vieną atžalą, nes pagalba šeimai buvo vienas toliausiai atidėtų rinkimų pažadų? Kiekvienas žmogus, kurio orumą ir prigimtinį įsipareigojimą gyvybei per šiuos metus pažeidė valstybės kūrimo smagračiai, yra sunkus (ir pagrįstas) priekaištas tautos išrinktiesiems.
Tai priekaištas ir mums visiems, nes laisvoje valstybėje, piliečių bendruomenėje turėtume didžiuotis ne kokiais abstrakčiais Nepriklausomybės ir europėjimo ženklais, o labiau rūpintis tuo, kad greta mūsų būtų vis mažiau pažemintų ir apleistų, nusivylusių valdžia ir valstybe. Tik įsiklausydami ir vykdydami Dievo valią, tik amžinaisiais matais vertindami savo žingsnius ir planus galime artėti prie harmoningos visuomenės sukūrimo ir tarpusavio sutarimo. Galime kiekvienas ir visi drauge, kaip žmonės ir kaip tauta, iš tiesų džiaugtis prieš 25-m. atkurtąja Nepriklausomybe.
Teskamba šiandien mūsų lūpose tautos dainiaus Maironio žodžiai: „Apsaugok, Aukščiausiasis, tą mylimą šalį“. O drauge sutartinė mūsų malda, kad šios giesmės eilutę: „Mes Tavo per amžius suvargę
vaikai“, – visi Lietuvoje tartų tik iš nuolankumo Viešpaties akivaizdoje, bet ne dvasinių ir kūniškų vargų prispausti.
Ir tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, o tiesa ir šviesa mūs žingsnius telydi…
