Straipsnio autorius – kunigas Alexander Lucie-Smith
Išpažinties paslaptis yra neliečiama ir negali būti jokių išimčių. Už išpažinties paslapties išdavimą baudžiama ekskomunika. Tai buvo priminta lapkričio 12–13 dienomis Vatikane vykusiame simpoziume. Kunigas Alexander Lucie-Smith komentare, kuris neseniai buvo publikuotas Anglijos katalikų internetiniame dienraštyje „The Catholic Herald“, svarsto apie šio įpareigojimo teisines pasekmes savo šalyje, pabrėždamas sąžinės privatumą ir neliečiamumą, kalbant apie valstybės teisę į informaciją. Šį sekmadienį švenčiant Kristaus Karaliaus iškilmę, katalikams gera proga prisiminti, kam pirmiausia paklūsta jų sąžinės.
Neseniai Romoje buvo dar kartą aiškiai pakartota tai, kuo mes visi tikime, apie išpažinties paslapties absoliutumą. Valio! Prieš kurį laiką vienoje sekmadienio rytinėje BBC1 programoje teko daryti tą patį: ilgai kalbėjau šia tema, tačiau vos 3 minutės pateko į eterį (deja, peržiūra Lietuvoje negalima – vert.p.) Vėliau studijoje vyko diskusija, kuri patvirtino spėjimą, kad nekatalikams labai trūksta supratimo šiuo klausimu.
Išpažinties paslaptis yra absoliučiai šventa ir aš, lygiai kaip ir kiekvienas man žinomas katalikų kunigas, mieliau eisiu į kalėjimą, nei sulaužysiu ją. Be to, šitai turėtų palaikyti visi ir kiekvienas, ne vien katalikai. Dėl keleto priežasčių.
Pirmiausia yra keletas iš esmės privačių dalykų. Mano šalyje telefoninių pokalbių pasiklausymas yra neteisėtas. Nėra daug tokių, kurie manytų, jog tai neteisinga. Jeigu jau jūsų telefoninių pokalbių turinys yra privatus, dar labiau jūsų – išpažinties.
Antra, valstybė turi teisę žinoti daugybę dalykų, tačiau neturi jokios jurisdikcijos sąžinės dalykams. Jokios. Kiekvienas katalikas ar katalikė turi teisę kreiptis į savo kunigą visiškai konfidencialiai ir aptarti savo sielos situaciją. Valstybė neturi jokios teisės į šį pokalbį įsiterpti. Taip, valstybės teisės – netotalitarinėje valstybėje – yra ribotos.
Trečia, klausimas apie pareigą pranešti policijai apie išpažintą nusikaltimą yra didžiulis nesusipratimas. Jei kas nors išpažįsta nusikaltimą kunigui, šis, be jokios abejonės, gali paraginti asmenį pasiduoti policijai, tačiau kunigas privalo palikti penitentą visiškai laisvą elgtis taip, ką jam ar jai liepia jo sąžinė.
Kunigas neturi teisės išduoti pasitikėjimą, persekioti, priversti ar kitaip įtikinėti atgailaujantįjį „daryti tai, kas yra teisinga“. Sąžinė yra suvereni ir absoliuti. Nuodėmklausys nėra įstatymo pratęsimas. Kad ir kaip sunkiai priimtina tai atrodytų, net nusikaltėliams reikalingas asmuo, su kuriuo jie galėtų kalbėti ir kuriuo galėtų visiškai pasitikėti. Kiekvienas katalikas turi tokią teisę, vadinasi, ir kiekvienas nusikaltėlis katalikas. Net nusikaltėliai turi teises. Ir jei jums taip neatrodo, būkite atsargūs, nes vieną dieną ir jūs galite būti pavadintas nusikaltėliu ar patekti už įstatymo ribų.
Ar yra buvę atvejų, kai kunigai buvo valstybės persekiojami už tai, kad neatskleidė, ką išgirdo per išpažintį? Taip, yra. Vadinamojo „Parako sąmokslo“ metu kunigas Henry Garnetas buvo iš pradžių kankinamas, vėliau nužudytas už tai, kad neperdavė informacijos apie tariamą sąmokslą apie kurį neva sužinojo per išpažintį. Kunigas Garnetas nėra kanonizuotas šventasis, nors jis buvo kankinys, galbūt ir politinis kankinys, kurį nužudė valdžia, norėdama apjuodinti Išpažinties sakramentą.
Faktai apie „Parako sąmokslą“ taip ir liko migloti, tačiau akivaizdu, kad anuometinė valdžia išpažinties paslaptį matė kaip grėsmę savo kontrolei; tas pat pasakytina ir apie visus totalitarinius režimus.
Išpažinties paslaptis susijusi ir garsia žmogžudystės Road Hill House byla. Apie tai rašoma puikioje Kate Summerscale knygoje „Pono Vičerio įtarimai“. Constance Kent per išpažintį kunigui Wagneriui, garsiam anglikonų dvasininkui, prisipažino nužudžiusi žmogų. Wagneris vėliau davė parodymus policijai. Jokiu būdu nėra akivaizdu, kad Wagneris iš tiesų sulaužė panelės Kent pasitikėjimą be jos sutikimo, tačiau, be abejo, byla sulaukė daug komentarų apie paslapties atskleidimą. Dabar manoma, kad Kent išpažintis buvo melaginga, skirta apsaugoti jos brolį.
Nė vienas iš šių dviejų atvejų nepasako mums nieko daugiau apie tai, ką kunigas turėtų daryti, kai asmuo išpažįsta jam padaręs nusikaltimą. Spėju, jog C. Kent manipuliavo Wagneriu ir kad kunigas Garnetas buvo nekalta antikatalikiškai nusiteikusios valdžios auka. Po C. Kent bylos buvo nustatyta, kad išpažintis, net ir katalikų kunigų, Anglijos teisėje nebėra privilegijuojama, tai yra nėra leidžiama neatskleisti jos turinio. Tegul bus taip. Galiausiai egzistuoja didesnė teisė nei Anglijos ir didesnis Teisėjas, nei bet kuris, sėdintis ant angliško suolelio.
Pagal „The Catholic Herald“ parengė S. Žiugždaitė